Martynas_Deejay

Papildžiau šitą temą paskutiniu savo pasiekimu. Jeigu esat kas su manim buvę valdžioje/dirbę firmose/ar kartu esam dirbę - rašykit savo prisiminimus, pasijuoksim/paverksim/pasipyksim drauge.

neturiu ka pasakyt. palinkesiu sekmes, bet medikai vis tiek kokie ir buvo, tokie ir liks.

ka jus cia pjaunat kai kurie, labai seni servo zmones suzuki zino, zmogus patyres, gaila, nesiruosiu ateit i zaidima, bet bus idomu sekt, kaip jam seksis nusikalstamose, kur, let's face it, nera jo komforto zona. palinkesiu didziausios sekmes draugui.

visiem neatsakinėsiu, nes realiai parašėt daug gražių žodžių apie mane, kas privertė nusišypsoti, labai malonu išgirsti tokius žodžius. pats pirmas sakinys atsako į tavo tikimybę.

Turbūt tai bus paskutinė rašliava, ką aš rašau šioje skiltyje. Ir tuos, kuriuos galbūt nuvilsiu, atsiprašau. Visada krebždėjo apie tai suguldyti visas savo mintis, nes galvoju, kad tai yra svarbu ne tik man, bet ir kitiems. Norint pradėti pokalbį, teks atsiverti. 2020 metai turbūt visiems buvo pilni išbandymų. Karinė kibirkštėlė, galėjusi sukelti dar vieną pasaulinį karą, gaisrai Australijoje, Pop Smoke, Kobe Bryant‘o, Diego Maradonos praradimai, nelemta pasaulinė pandemija, nekalto juodaodžio nužudymas Amerikoje tikrai nuliūdino nemažai iš mūsų. Ne išimtis ir man. Pirmas mano vizitas pas psichologę buvo, kai man buvo aštuoneri. Tuomet buvau labai uždaro būdo berniukas, kuris vargiai ką prisileisdavo šalia savęs. Nebuvau problematiškas, buvau tylus, ramus, patiko pačio vieno kompanija. Nelabai tuomet ir suprasdavau, kas yra ta psichologė, kodėl manęs klausia įvairių asmeniškų klausimų. Nepraėjo nei vieneri metai ir mano tėvai nusprendė skirtis. Tai irgi buvo stiprus smūgis man, dar tuomet besiformuojančiai asmenybei. Tai nėra pirmas kartas, kada apie savo išgyvenimus kalbu viešai. Radau vieną savo seną 'blogą', kur irgi yra nemažai užuominų apie mane tuometinę būseną. Kam įdomu, atsiverskit čia. Pradžiai nusikelsiu į 2019 metų lapkričio 27 dieną – atrodo buvo eilinis trečiadienis, eini į universitetą, kuriame sunku pačiam prisitaikyti, tavo psichinė sveikata yra on the ropes, ir staiga išgirsti naujieną, kad tavo dėstytojas, kuris prisiglaudė tave po savo sparnu, paliko Žemę. Priežastis – psichologinės problemos ir savižudybė. Tai privertė susimąstyti apie savo galvą, apie savo jausmus ir emocijas. Taip pat ir apie kitus. Grįžus namo Kalėdų laikotarpiui, buvo nemažai diskusijų nutraukti savo studijas ir pradėti normalų gyvenimą. Kiekvienas mano pokalbis su mama baigdavosi mano ašarom, nepaisant pokalbio baigties, ar ji teigiama, ar – atvirkščiai. Jos pasiūlymas apsilankyti pas psichologą ir psichiatrą buvo tarsi pabudinantis skambutis, kad reikia tvarkytis savo sveikatą. Tą sveikatą, apie kurią mažai kas kalba, ypatingai tarp vyrų. 2020 metų sausio trečia diena buvo ta, kuri iš esmės davė spyrį bent kiek nors susitvarkyti su savo galva. Pokalbis su psichologe daug pozityvo nežadėjo, kur, nors ir galvojau, kad tai tik paprasta liūdna nuotaika, man buvo pasakyta – bipolinio sutrikimo ir paranojos ‚miksas‘. Išrašytas xanax‘as teigiamų ženklų nerodė, tačiau norint, kad man būtų kiek nors geriau, reikėjo ką nors daryti. Grįžus į Angliją baigiau savo kursą, kuris man buvo išrašytas. Suartėjau su savo kursiokais, kurie, sąžiningai sakant, papasakojus savo situaciją visiškai pakeitė nuomonę apie mane ir pradėjo rūpintis kaip savu, už ką esu jiems labai dėkingas. Kiekvienas ketvirtadienis prasidėdavo pagiriomis, bet ne tai buvo svarbiausia – smagiausia buvo tai, kad praleidau laiką su žmonėm, kurie, atrodo, rūpinosi manimi. Kovo 15 diena. Paskelbtas karantinas ir didžiulė panika mano gyvenime. Norisi namo, bet mama bando įtikinti – lik Anglijoje, viskas bus gerai. Dar vienas ilgas vakaras, pilnas negatyvių emocijų, kurias bandau užglaistyti alkoholiu, deja, nesėkmingai. Po 9 dienų atsidūriau pas tėtį, su kuriuo ir taip prastai sutariu. Tačiau tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Nelikau vienas situacijoje, kurioje drąsiai galėjau pakristi lygioje kovoje prieš... patį save. Suėmiau save į rankas, dirbau ir nebuvo laiko kada man galvoti apie negatyvius dalykus, reikėjo koncentruotis ties pozityvia energija ir darbu, kad tik kitais mokslo metais man finansiškai būtų geriau. Tačiau turint sovietinio mąstymo žmogų šalia, kuriam tik bandžius išsipasakot visada išgirsti tą patį žodį „suvyriškėk“, tikrai tampa sunku, kai žmogus, kuris matė tave belendant iš mamos pilvo, kalba šitaip, lyg manęs nesuprasdamas. Tačiau pavyko suimti save į rankas, išmest antidepresantų dėžutę lauk ir stabilizuoti viską, kas vyksta mano galvoje. Su buvusios savo draugės pagalba, kuriai kad ir labai jau vėlai į vakarą parašius, kad ‚man negerai, reikia su kažkuo pasikalbėt‘ visada gaudavai teigiamą atsakymą ir krūvą pozityvių minčių. Padėjo suprasti, kad nesu vienas šiame maratone. Tačiau ir su ja reikalai greitai baigėsi. Suprantat, mano draugai yra kaip šeima man. Kiekvienam, kurį laikau savu, visada būsiu lojalus ir lygiai teisingas, nesvarbu, kas benutiktų. Jeigu iš to žmogaus negausiu tos pačios energijos, ką gi, teks tada viską su tavimi padžiaut. Tas ir nutiko man sugrįžus į Lietuvą ir supratus, kad tai – dar vienas bandymas pasinaudoti mano patiklumu. Toks jausmas, kad sielos draugę praradau. Tą, kurią mylėjau. Rugsėjo, spalio mėnesiai ir lapkričio dvi savaitės buvo labai stabilios. Problemos jokios neslegia, universiteto reikalai einasi gerai, tinklalaidė, kuri jau gyvuoja antrą sezoną, irgi kelia daug pozityvo. Tačiau padariau didžiausią klaidą 2020 metais – sugalvojau grįžti į vietą, kurią buvau apleidęs, kuri suteikė man visko. Tai – LMG projektas. Vieta, kur yra toksiška ir tikrai sunku kartais išbūti nesusinervavus dėl įvairiausio menkniekio. Atvirai sakant, džiaugiuosi dėl bendruomenės (kad ir kas iš jos liko). Suartėjau su tais žaidėjais, su kuriais, nors ir žinojom nemažai apie vienas kitą, taip ir normaliai neteko bendrauti. Susipažinau su daug naujų, kurių nebuvau matęs, bet labai greitai atradom bendrą kalbą. Žaidimas čia labai atsiliepė mano psichinei sveikatai. Sulig kiekviena diena jaučiausi vis piktesnis ir piktesnis, kentėjo tie serverio žaidėjai, už kuriuos aš galvą guldyčiau. Nuo to ir pradėjo griūti viskas, ties kuo aš taip ilgai dirbau ir turėjau tokius gerus rezultatus. Po ilgo laiko buvau labai laimingas ir patenkintas savimi. Tačiau viskas griuvo kaip kortų namelis: santykiai su kai kuriais draugais, didelės sveikatos problemos šeimoje, praleistas Kalėdinis laikotarpis vienumoje. Kažkas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti. Sausio 4 dienos vėlų vakarą pratrūkau ‚Amongo chebros‘ discorde ir tai privertė susimąstyti apie trumpą pertrauką nuo LMG. Žinant visą situaciją, tai turbūt būtų geriausias sprendimas dabar. Tai nebus gerai netolimoje ateityje, tačiau kovojimas su savo psichine sveikata nėra sprintas, tai – maratonas, ilgas ir alinantis, tačiau viskas atsiperka ateityje. Žinau, kad yra žmonių, kurie nori mane matyti direktorių prižiūrėtojo kėdėje ir tas bendruomenės pasitikėjimas manimi tikrai suteikė daug malonių emocijų. Būtų didžiulė garbė man jus atstovauti, tačiau tokioje stadijoje, kai mane stipriai įsiaudrinus man į snapchat‘ą rašo ir skambina šio serverio žaidėjai, kad nusiramintum, turi susiprasti, kad tavo laikas jau atėjo. Turi pailsėti nuo visko. Ačiū tiem, kurie atėjo padėti išlipti iš gilios duobės. Nenoriu užbaigti šios rašliavos negatyviai, tad – truputis pozityvo ir, galbūt, įkvepiančių žodžių. Jei turit blogą dieną, galvojat, kad kas nors jus atstumia, žinokit. Nesat vieni. Neabejoju, kad savo draugų rate turit žmonių, kuriems jūs rūpit ir jus myli. Neskaudinkit jų. Anglai mėgsta sakyti, a problem shared is a problem halved. Bekalbėdami jūs ne tik parodot savo draugam ar artimiesiems, kad jūs pasitikit jais, bet ir tai, viskas įmanoma. Savęs žalojimas, radikaliu atveju – savižudybė tikrai nesustabdo to skausmo, dar tik jį pagilina. Griaunat kitų gyvenimus tokiu savo elgesiu. Pamąstykit ir apie kitus. Turit kovot su savimi, nes tai nėra karas, tai – mūšis su savimi. O jūs esat stiprūs. Ir laimėsit. Ir viskas bus gerai. Jeigu kas turit problemų ir neturit su kuo pasišnekėti, visada aš galiu ateiti į pagalbą ir jums padėti, mano discord‘as - Marčius#3227. Tai yra problema, į kurią mažai kas kreipia dėmesį. Pagrindinės medijos platformos apie tai labai retai rašo, informacinės priemonės apie tai nekalba, valstybiniu lygmeniu debatai apie jaunimą ir psichologinę sveikatą nėra jokios kalbos. Tai vis dar yra tabu. Bijom apie tai kalbėti. Nemažai kas turim konservatyvius, sovietinio rėžimo augintus tėvus, kurie problemas siūlo spręsti su 50 gramų rankoje. Kad ir kaip tai kartais vilioja, tačiau tai tiesiog nepadeda. Atsiprašau tų, kuriuos nuvyliau, tačiau aš pats vis dar esu svarbus.

white supremacy vyksta ir Europoje. geriausias pavyzdys - Jungtinėje Karalystėje vis dar prieš kelis metus egzistavęs stop and search, kur policija gatvėje galėjo drąsiai apieškoti jiem įtartinus piliečius. ko pasekoje didelė dalis jų buvo juodaodžiai. daug kur teismo nuosprendžiai, politiniai sprendimai yra racially motivated. tai nėra tik Amerikos problema (žinoma, ji ten daug gilesnė nei Senajame žemyne), tačiau problema vis dar yra ir su ja turime kovoti. mano geriausias draugas yra juodaodis. taip pat jų nemažai pažįstu. skaudu matyti juos liejant ašaras dėl to, kas nutiko. nors ir bebūdamas emigrantu, jaučiuosi privilegijuotas Anglijoje. nes vien dėl savo odos spalvos manęs neapieškos policijos pareigūnas, į mane naglai nežiūrės radikalesnes pažiūras turintis Baris iš Lydso. nesuprantu aš, kaip jie jaučiasi, bet ką galiu padaryt aš - apšviest save, kas yra rasizmas, kokie jo motyvai, kodėl taip vyksta, kas yra tas 'Black Lives Matter' judėjimas, kokie jo tikslai ir taip toliau. raginu tai padaryti ir kitus. mes sukūrėm tokį racially profiled pasaulį. jį ir privalom ištaisyti, padėdami jiems. It's bigger than black and whiteIt's a problem with the whole way of life