Jump to content

Carlos__Drugs

Narys
  • Pranešimai

    28
  • Užsiregistravo

  • Paskutinis apsilankymas

2 Sekėjai

Apie Carlos__Drugs

  • Rangas
    Narys
  • Gimtadienis 1997.11.15

Profilio Informacija

  • Lytis
    Vyras
  • Gyvenamoji Vieta
    Airija

Paskutiniai lankytojai

976 profilio peržiūros
  1. Zinot toki dalika kaip gyvenimas? ahujiena grafika niekados nelagina jai ne alchaimeris.

  2. Biskutis

    Mano modeliai
  3. Subaru <3

    dekuj
  4. Swat Transportas.

    Cia is dazasvaidzio skinas
  5. Carlos_Drugs (Siaubo istorja) Vakarui.

    Kaip gera zinot kad kaskas dar mane pamena cia tesiog taip ikeliu o sirdi as gangsteris
  6. Carlos_Drugs (Siaubo istorja) Vakarui.

    Košmarų vienkiemis Atrodo, kai kurie vaiduokliai vis pasirodo toje vietoje, kur mirė, ir rodo, kaip tai atsitiko – gyvūjų siaubui. Bretanės pusiasalis, Prancuzija, 1951 metų rugpjūtis. „Viena beda – ne bėda,“ – pamanė Džonas Alenas. Jis padino pažliugusiu Prancuzijos kaimo keliuku ir keikė nusigręžusią nuo jo fortūną. Tą rytą jis atplaukė į Prancuziją keltu – ketino smagiai paatostogauti keliaudamas dviračiu. Pirmiausia nuotaiką sugadino prapliupęs lietus. Paskui visus drabužius permerkė vanduo, tyškantis iš po automobilių ratų. Džonas išsuko iš pagrindinio kelio į kaimo keliuką kuriame beviek nebuvo eismo, vildamasis, kad keliauti juo bus lengviau. Tai buvo pirmoji jo klaida.Ėmė smarkiau lyti, bet jis buvo atvirame lauke ir pasislėpti nebuvo kur. Važiuodamas per purvinas balas, jis nepastebėjo vienoje gulinčio sudaužyto butelio. Jis išgirdo dūžtantį stiklą ir pokštelėjimą – Sprogo dviračio padanga. Džonas nusprendė stumdamas dviratį nusigauti iki artimiausio kaimo. Paskutinis liko už 8 kilometrų – kitas, be abejo bus arčiau. Džonas patraukė į priekį. Tai buvo antroji jo klaida. Praėjo dvi valandos, o jis taip ir nepamatė nei žmogaus, nei namo. Jo batai ir blauzdos buvo aplipę purvais, o dviratis nuo kelionės pradžios, rodės, pasunkėjo penkis kartus. Pakėlęs akis, nubraukė nuo veido lietaus lašus – išvydo vienišą namą. Pastogė ir šuluma, pagalvojo. Nors ir ne kaimas su dviračių taisykla, bent jau bus kur pailsėti.Išsukęs iš pažliugusio keliuko, patraukė namo link. Tai buvo trečioji ir didžiausia Džono klaida. Prie namo vedantis takelis buvo užžėlęs. Nors buvo nyki, apniukusi pavakarė languose nedėgė šviesos. Namas buvo didelis, su gražiais, aukštais kaminais, bet iš jų nerūko dūmai. Aiškiai buvo matytim kad čia ūkininko namas: prie jo šliejosi klojimai ir daržinė. O ūkininko būta turtingo, mat Džonas pamatė soduose telkšantį tvenkinį. Džonas nusiminė: namas aiškiai buvo negyvenamas, bet čia galės išsidžiovinti drabužius ir sulaukti, kol nustos lyti. Džonas pabeldė į priekines duris. Beldimas nuaidėjos per tusčius namus.Paklebino durų rankeną.Vaikino nuostabai jos buvo neužrakintos. Stumdamas dviratį Džona įėjo į niurų prieškambarį. – Ar čia yra kas nors? – sušuko. Niekas neatsiliepė. Atrėmęs dviratį į sieną, nuėjo į svetainę.Kažkodėl baldai buvo likę. Viską nustelbė pelėsių ir puvėsių tvaikas. Tik židinys masino. Per pliaupiantį lietų Džonas nubėgo į baržinę ir susirado sausų malkų bei šiaudų ugniai užkurti. Grįžęs į svetainę, iš baimės vos neišmetė malkų. Mat grindis nuklojusiose dulkėsę aiškiai buvo matyti pėdsakai. Jie vedė nuo užrakintų stiklintų durų prie sofos. Net blausiame kambaryje pėdsakai aiškiai žvilgėjo. Tai buvo tirštas, drėgnas dumblas. Apėjęs pėdsakus, Džonas sudėjo malkas į židinį. Bandant uždegti degtuką, jam drebėjo rankos. Galų gale pliuptelėjo liepsna. Vaikinas pamatė, kad pėdsakai baigiasi prie sofos. Mirgančioje šviesoje dabar įžvelgė kažką ant jos gulint. Jis nusilaižė nuo smakro lietaus lašus, nes staiga burna keistai perdžiuvo. Įsitebeilijo į skarmalus gulinčius ant sofos. Tai buvo dvokiantys pižamos likučiai – dumblini, apsitraukę pelėsiais. O blogiausia, kad Džonas staiga pajuto baimę. Staigus vėjo gūsis užgesino liepsną, ir kambarys vėl paskendo pavakario prieblandoje. Išgirdęs prieškambaryje kažkokį garsą, stvėrė žarsteklį. Atrodė, tarsi ant grindų kristų kažkas šlapias ir minkštas. – Kas čia? Džonas prislinko prie durų ir staigiai jas atidarė. Nieko – tik varvantis dviratis stovėjo ten, kur jį paliko. Juokdamasis iš savo baimės, skubejo vėl užkurti ugnį. „Sušilsiu, išsidžiovinsiu drabužius ir viskas bus gerai, – niurnėjo jis. – Bet nemanau, kad liksiu čia nakvoti.“ Tuomet nuo durų vėl pasigirdo tas keistas, bauginantis garsas. Atrodė tarsi jis sklistų iš arčiau!Ant tako driekėsi storas dumblopėdsakas. Bet blogiausia kad jis artinosi prie kambario. Džonas ėmė traukis. Dumblo pėdsakas sekė jam įkandin. Nugara atsirėmė į židinį. Tačiau atrodė, kad pėdsakų jis nedomina… Bent jau kol kas. Pėdsakai pasuko sofos ir sudriskusios pižamos link. Jiems priėjus prie sofos, atrodė, tartum pižama staiga virto gyva būtybe, Iš pradžių ji pakilo, pakelta nematomos rankos, o paskui ėmė pūstis, tarsi į ją būtų įlindęs koks gyvas padaras. Bet tas kūnas buvo nematomas ir labai šlapias – iš pižamos ėmė varvėti vanduo. Džonas nelaukė, kad pamatytų, ką pižama rengiasi daryti toliau. Spruko pro duris, pro prieškambarį, palikęs dviratį. Lauke pliaupė lietus, bet to nė nepastebėjo. Pakniopstomis nulėkė užžėlusiu taku į pažliugusį keliuką. Palenkės galvą, nieko nematydamas bėga tirštėjančia sumeta. Nubėgęs beveik du kilometrus pasiekė kaimelį. Pirmas pastatas buvo smuklė. Įpuolęs pro duris priejo prie baro. Akyse spindėjo baimė, keliai linko. Su gailesčiu nužvelgęs anglą, smuklininkas pasodino ir įspraudė į ranką didelį stiklą konjako. Džonas mielai jį išlenkė. Šiltoje, šviesioje smuklėje Džonas staiga pamanė kvailai išsigandęs. – Atleiskit, tarė. – Neturiu pinigų. Jie prie dviračio… Viename name.. Prie šito kelio. Smuklininkas patapšnojo jam per petį: – Oui, monsieur. Šiąnakt likite čia. – Mano dviratis.. – Pargabensime jį rytoj. Šiąnakt privalote pailsėti. – Bet tie namai..! – Viską apie jos žinome, pone. – atsakė smuklininkas, – Bet šiąnakt jus ilsėsitės. Šiltame smuklės kambaryje Džonas miegojo išsekusio žmogaus miegu. Kitą rytą jis ėmė aiškintis baisią tiesą apie tą vienkiemį. Džonas šiek tiek mokėjo prancuziškai, smuklininkas kiek geriau angliškai. Pasitelkę į pagalbą 3 metų senumo laikrasčių iškarpas, jie atkūrė vienkiemio istoriją. Vos prieš šešerius metus, per antrajį pasaulinį karą, vienkiemis priklaisė vienišam keistuoliui dainlininkui Markui Bausui. Tuo metu krašte viešpatavo vokiečių armija. Prancuzai buvo verčiami dirbti ir tarnauti užkariautojams. Daug narsių prancūsų priešinosi vokiečiams ir su jais kovėsi. Kažkas išdavinėjo pasipriešinimo karius vokiečiams. Visi kaimiečiai įtarė Marką Bausą. Karui pasibaigus, Bausas buvo teisiamas už išdavystę. Kaimiečių pasipiktinimui jis gavo tik dvejus metus kalėjimo. 1948 metais jis grįžo į vienkiemį Prisiminę žuvusiuosius, kaimynai užvirė neapykanta Bausui. Atėję į jo vienkiemį, grąsino nudėsią. Išdaužė akmenimis langus. Tik atvyke policininkai išgelbėjo jam gyvybę. Bausas išsigando, be to, neturėjo draugų. Niekas daugiau nebematė jo gyvo. Praėjus dviem savaitėms po to kai buvo išdaužyti langai, jo lavoną rado tvenkinyje už namo. Policininkai atnešė šlapią lavoną į namus, norėdami apžiurėti. Ant svetainės liko vandens ir dumblinų augalų pėdsakų. Lavoną paguldė ant sofos. Mirdamas Bausas vilkėjo pižama. Gydytojas nustatė, kad dailininkas paskendo, tik nežinia kaip. Gal įvyko nelaiminga satsitikimas. Gal sivižudybė… O gal nekenčiamiausias apylinkių žmogus buvo nužudytas. Jį palaidojo kape, ant kurio niekas nesodindavo gėlių. – Jus nenustebote, kai vakar atėjau, – tarė Džonas Alenas. Smuklininkas papurtė galvą. – Jūs ne pirmas, spėpęsis nuo lietaus tame sename name. Prieš metus ten per lietų užėjo du darbininkai. Jie matė tą patį ką ir jus, monsier. Dabar niekas neužeina į ta namą. Drąsesni vyrai atgabens jums dviratį – tik ne aš! Prie to namo niekada neprieisiu. Net už dvidešimt milijonų frankų! – Aš taip pat, – linksėdamas galvą tarė Džonas ir jį nukrėtė šiurpas, – AŠ taip pat! Vaiduoklio lankoma namą nugriovė, kai buvo tiesiamas naujas kelias. Nuo to laiko, pasak legendos, vaiduoklis daugiau nebesirodė.
  7. Swat.

  8. Demotyvacijos.

  9. Skaitom visi ir isreiskit savo nuomone aie toki poelgi.

  10. Carlos_Drugs (Neeiliniai žmonės)

    Neeiliniai žmonės Viskas prasidėjo nuo vienintelės nuotraukos, įkeltos į Facebook'ą, kurioje vyras ant savo krūtinės migdo šunį - vokiečių aviganį, kuriam yra 19 metų. Šuo vardu Schoep kiekvieną dieną užmiega tik tada, kai šeimininkas įneša jį į ežerą. Šunį kankiną stiprūs sąnarių skausmai, ir palengvėja jam tik tada, kai jos šeimininkas Johnas Ungeris, atneša jį ant rankų į ežerą, kur lengvas bangavimas ir šiltas vanduo nuraminą skausmą ir užliūliuoja Schoep, ir jis užmiega. Mes dažnai girdime posakį "šuo - geriausias žmogaus draugas, bet ir zmogus gali but geriausias draugas suniui. Prieš 19 metų Johnas kartu su savo sužadėtine iš prieglaudos paėmė šunį. Vėliau santykiai su moterimi pablogėjo ir jie išsiskyrė. Vyras labai sunkiai pergyveno skyrybas. Tik Schoep buvimas šalia padėjo jam nepalūžti. "Galbūt jei ne jis, manęs čia jau nebebūtų" - prisipažino Johnas. 19-metis Schoep serga artritu. Kad bent šiek tiek palengvintų jo kančias, Johnas kasdien veda jį prie ežero, ir paėmęs ant rankų neša į vandenį. Šiltas vanduo ir nesvarumo būsena atpalaiduoja kūną ir mažina skausmą, todėl Schoep gali šiek tiek pamiegoti. Prieš patekdamas į prieglaudą Schoep buvo benamis šuo, kuris, anot prieglaudos darbuotojų, patyrė daug smurto. Johnas ir jo sužadėtinė ilgai ieškojo sau tinkamo šuns, kol pamatė Schoep ir suprato, kad tai jis. "Aš būsiu atviras su jumis, manęs tikrai jau nebūtų šiame pasaulyje, jei ne Schoep. Vieną naktį aš atsibudau su mintimi apie savižudybę. Bet šalia buvo Schoep, ir aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jis privertė mane atsisakyti tokių minčių. Jis dėl manęs padarė tiek daug, ir tai, kad aš jam padedu palengvinti skausmą senatvėje - menkniekis, palyginus". Johnas nežino, kokia buvo jo buvusiosios reakcija, pamačius nuotrauką, bet jis tikrai žino, kad ši istorija sukrėtė daug žmonių. Nežinoma moteris apmokėjo lazerio terapiją Schoep letenoms, po kurių jam iškart palengvėjo, tačiau iki galo jo išgydyti nepavyks, jis ir taip jau pragyveno daugiau, negu skirta šunims, bet gydymas gali palengvinti jo būklę. Nuo tada kai pasaulis suzinojo apie Schoep'a, daug kas pasikeitė. Šopui buvo apmokėtas gydymas, be to, Džonas ir Šopas susirado daug draugų, pasiruošusių jiems padėti. Tačiau įprastas jų gyvenimo būdas beveik nepasikeitė. Nepaisant terapijos, kol dar šilta, Džonas vis dar vežioja Šopą prie ežero. Džonas namuose ir automobilyje padarė viską, kad Šopui būtų patogiausia. Masažai ir kitos procedūros padeda Šopui. Dabar jis beveik nejaučia skausmo, jis eina pasivaikščioti ir ramiai miega. Kažkas jam atsiuntė naują patogų gultą, kuris Šopui labai patinka. Negalejau nepasidalinti... Tiesiog labai grazi istorija. Ir aciu jum uz sugaista laika kad perskaitet sia istorija.
  11. Giriant Pavaduotoją: 1. Jūsų slapyvardis (Vardas_Pavardė): Carlos_Drugs 2. Giriamo Pavaduotojaus slapyvardis (Vardas_Pavardė): Evil_Boys 3. Pagyrimo aplinkybės: Sitas ciuvelis yra mldc 1 is nedaugeliu kur gali pakalbet ir siaip paprikolint matau kad stengias del S.W.A.T darbuotoju ir ka daugiau pasakyt galiu jai busi toks ir toliau tai paspausiu desine koja 4. Vaizdinė medžiaga:
  12. Carlos_Drugs (istorja)

    Istorija su liūdna pabaiga, bet neužgesusia viltimi Nesu išskirtinis ir vienintelis žmogus planetoje, patyręs meilę. Bet man ji buvo išskirtinė: visiškai kitokia negu mokykliniai įsimylėjimai ir juo labiau nepanaši į melodramų scenarijus. Mes susipažinome viename draugų vakarėlyje. Kadangi tuo metu buvau „be poros“, o ji – neseniai išgyvenusi skaudų (ir paskutinį) konfliktą su tuometine savo simpatija, bičiuliai įnirtingai bandė mus „supiršti“. Mus abu tai labai linksmino, tad paklusniai leidomės į žaidimą, vaidindami flirtą bei garsiai planuodami savo šeimyninę ateitį. Tuomet tai buvo labai juokinga: smagiai stebėjome, kaip šiek tiek įkaitę nuo kokteilių draugai džiūgauja, sulipdę tokią idealią porą. Nors nepuolėme stačia galva „kabinti“ vienas kito, po to vakaro mus ėmė sieti draugiški reikalai: skolinomės knygas, įrašus... Žinoma, tuomet jau turėjau minčių, kad gal bičiuliai iš tiesų mane supažindino su labai šaunia mergina, jutau, kad ji galvoja tą patį. Netrukus tapome pora ir aš niekada nei prieš tai, nei vėliau nebepatyriau tokių giedrų, artimų santykių... Taip, man tekdavo ilgokai laukti kol ji atsitraukdavo nuo knygų, man teko suprasti, kad namų ruoša nėra vien moterų reikalas, bet su ja jaučiausi nuostabiai, o jos veiklumas, protas ir optimizmas mane žavėjo ir užkrėsdavo meile gyvenimui. Man sunku paaiškinti, kuo ji išskyrė ir kuo nepaprasta buvo mūsų meilė. Tikriausiai, niekuo: buvome tik du laimingieji tarp kitų laimingų porų. Kaip ir daugelis, dėjome visas pastangas kuo geriau baigti universitetą, kaip daugelis – stengėmės užsirekomenduoti savo specialybės sferose (ir mums sekėsi), kaip daugelis – planavome bendrą ateitį: namus, vaikus, projektus... Tačiau virš mūsų galvų ėmė kauptis nematomi debesys... Jai skaudėdavo galvą, tačiau tai buvo priskiriama ruošimosi diplominio darbo gynimui įtampai. Kartais paskausdavo kūną – tuomet viską nurašydavome nuovargiui, tiktai. Nežinau, ar ji jau sirgo tuomet, kai skųsdavosi nedideliais negalavimais. Diagnozė paaiškėjo tik tada, kai kartą jai staiga pasidarė labai bloga, aš iškviečiau greitąją – atsidūrėme ligoninėje. Žodis „leukemija“ mus išgąsdino, bet vis tiek jautėmės jauni ir galingi: stengėmės net neleisti sau minties, kad mums nepavyks nugalėti. Žinoma, buvo sunku: ji kentėjo skausmus ir gyvenimo ligoninėje nepatogumus, aš kentėjau matydamas jos kančią, tačiau tikėjimo nepraradome. Gydytojai kalbėjo, kad būtinas donoras, raginau visus draugus bei pažįstamus registruotis į donorų gretas, kai kurie iš jų išgelbėjo gyvybes kitiems. Laukėme, kada atsiras donoras, galintis padėti Ingai... Bet stebuklas taip ir neįvyko. Niekada anksčiau, išvydęs raginimus tapti kaulo čiulpų donoru, nesusimąstydavau, kiek daug tai gali reikšti sergantiems žmonėms... Manydavau, kad tokios bėdos ištinka nebent sveikatos netausojančius nelaimėlius, turinčius žalingų įpročių, neapgalvotai švaistančius gyvenimą niekams. Bet štai man teko susidurti su liga iš arti: mačiau pamažu gęstančias akis, lėtai ir skausmingai atsisveikinau su kadaise linksma bei gražia mergina, kuri buvo ką tik bepradedanti įgyvendinti didžiuosius gyvenimo planus, turėjo puikų potencialą save realizuoti kaip gabi ir veikli specialistė (tai ne tik mano nuomonė), kuri būtų tapusi motina, kuri taip pat buvo verta laimės... Dabar jos tiesiog nebėra. Aš nesu vienintelis žmogus šioje žemėje, patyręs skaudžią netektį, mačiau šalia daugybę tokių istorijų: vieni žmonės pagydavo nuo vaistų, kitus išgelbėdavo operacija, kai kurie mirė, nesulaukę donoro. Tarp jų buvo ir jaunuolių, ir brandžių žmonių – ir nei vieno, kuris nenorėtų gyventi ar nebūtų kažkam labai svarbus. Daug jų tiesiog tyliai užgeso, nors galbūt po jų palatos langais vaikščiojo žmonės, galintys būti donorais... Jie tiesiog nežinojo, kaip nežinojau aš. Bet mes dar galime padėti kitiems. Neseniai sužinojau, kad rugpjūčio 27 d. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vyks akcija – koncertas „GYVENTI NEGALIMA MIRTI“, skirta kaulų čiulpų donorystei skatinti. Labai džiaugiuosi, kad vis dažniau atsiranda tokių iniciatyvų, todėl labai noriu pakviesti prie jos prisijungti. Tai nieko nekainuoja, bet gal būtent Jūs išgelbėsite kieno nors Ingą...
×