Jump to content
Tuti_Fruti

blogas, kurį turi skaityti šhirdimi.

Rekomenduoti pranešimai

Pavadinimas.. hah. turiu apibūdint ką rašysiu ir kas turėtų jį skaityt. Rašliavos ypač šios, bus neprieinamos visiems:) pasijuokit. Tęsiam toliau. Aš tik noriu paprašyt, supratimo, nuoširdumo ir atvirumo. Nepatariu skaityt, gaišt laiko, kalbu apie tuos, kurie tokie nėra. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog - tai ne jums. Dalinsiu čia tai, ką sukroviau į savo vidų, ką eidamas per savo taką mačiau, patyriau. Bus atviras tekstas, išsimėčiusios mintys, daug klaidų. Nesigilinkit į tai, prisiminkit, kad gyvenime egzsistuoja paprastumas:) didelis ačiū, kurie paskaitys ir įvertins, kurie pajaus, nes galbūt jiems kažkas buvo artima, o tokie dalykai - skatina. Gero skaitymo, daug nesigilinkit, o bėgant per raideles, pasistenkit pamąstyt, galbūt save įstatyt į vietą, kurioje dalyvavo butojo laiko dalyvis:)

Pirmoji dalis bus apie pasirinkimus, vidinio balso pokalbius ir kelią, kurį liepia eiti širdis.

 

Pradėsiu nuo vaikystės, nes tai yra brangiausia, ką turiu gyvenime. "ką turiu" vis dar taip sakau, nes aš ją dar tikrai turiu, ji visada liks iki galo, taip, aš ją įsisavinau, kad jos per amžhius nepamiršt, jei kada gausiu galimybę, jei kada nors turėsiu savo sukurtą šeimą, aš jiems paklosiu patalą iš savo prisiminių. Vaikystėj teko dažnai laiką leist vienam, o ypač, atokiam kaime. Aplink maži miškeliai, aplink miškelius dideli saulės apšviesti laukai, o vidury to, senas namas, kiemelis, šone šuns buda. Augau ten, naršiau tas dideles pievas, bėgiojau per rožių laukus, sedėdavau po dideliu ąžuolu, o už jo mažas pūšų miškas. Dažnai žiūrėdavau į vieną tašką, žvilgsnis ten toli, nerūpestingas gyvenimas, purvini drabužiai, o širdyje lyg šiol, dar neatpažintas jausmas. Jį nešu, kartais bandau atrasti kas tai? Bėgant metam, vis dažniau tekdavo save rasti, rasti kaip "kitokį". Kol kiti domėjosi naujais žaislais, žurnalais, žaidimais iš senų senų konsolių, aš vis dažniau būdavau prie to ąžuolo. Jis buvo lyg kitas pasaulis, lyg vieta iš, kurios aš atėjau ir vieta į kurią turėsiu sugrįžti. Keičiantis metų laikams, vis įgaudavau naujų potyrių, mačiau kombainus, kurie surenka grūdus, mačiau save klupantį tarp vagų ir į "kuošiką" mėtantį bulves. Mačiau kaip augu, žinojau - laikas tiksi taip greit. Vertinau save, vertinau kitus, kurie man suteikia rasti kažką naujo. Mylėjau laiką, mylėjau ko pats nejaučiau, bet visada žinojau, kad tai egzsituoja. Aš  supratau, kad esu kitoks, nesigilinau, to nestačiau kaip problemos, man patiko, tai ką darau, dar labiau, tai patiko mano mažai širdžiai. Užaugau. Pasikeičiau. Daug pamiršau. Dabar, gyvenu vienas, baigęs mokyklą - išlekiau į didelius vandenis. Atsirado daugiau randų, užsitraukusi perplėšta oda. Išsiskytimai, palikimai, supratimas, kad žmonės kitiems lyg - daiktai. Pro akis nepraleidžiu nieko, nors kartais gal ir norėčiau, bet jei praleisčiau, aš jau nebūčiau aš:) Mokyklą baigti buvo sunku - ja niekada netikėjau. Žinojau, kad baigęs ją, nesimokysiu. Turėjau planų ir be mokslų. Trumpas įėjimas prie temos lyg ir baigtas, suprast turit, kad esu nuoširdus ir atviras. Palikęs savo žemę, atsitojęs ant naujos, iškarto teko pajusti, kad tu jau kitur. Žigsniai nebe tokie tvirti, o akys bando rasti ką nors labiau pažįstamo/artimesnio. Neradau. Jaučiausi kiek pasimetęs, o kas galėjo suprasti, tai tik vidinis balsas, su kuriuo aš ir praleidau didžiausią savo laiko dalį. Kiekvieną dieną mintys vis kaupėsi, kaupėsi ir kaupėsi. Norėjau daug jų išmest - nepavyko. Ir taip kiekvieną dieną, rodos sukrauni pilną autobusą minčių, įsidėdi ir vėl kaupi iki kito. Galvojau apie viską, apie padarytas klaidas, lemtingus posūkius, apie tai, ko nepadariau ir kur rasti jėgų nepasiklysti. Nepasiklydau. Radau daug atsakymų. Sunkiausia buvo išgyventi vienišumo kupinas dienas, bendravimo neieškodavau, nes kai ieškai, jis būna ne toks. Norėjai, kad tave kažkas rastų, kad paliestų ir patapšnotų per petį - tu gali. Svarbiausia, kad per tokius laikus, radau būdą kaip būti stipriu, kaip eiti savo keliu. Jis paprastas - klausyt visu šimtu prcentu ką liepia tavo širdis. Jei dauguma sutiksit, manau daug klystate. Papasakosiu ir nenusivilkit, palaikau, kurie stengiasi, ačiū, kad esat. Klausyt širdies jau pradėjau seniai, turbut tik išvydęs mamos veidą. Bet visai neseniai aš tikrai, tikrai pradėjau jos klausyt. Pasistengsiu apibūdint tą jausmą, tą pasirinkimo, ne proto, o širdies. Būna momentai gyvenime, kai rodos turėtum padaryt tą,bet pagalvojęs tu tiesiog atsisakai, juk - kvaila, neprotinga, ką galvos kiti., tėvai sakė taip nesielgt. fuck it. Pamiršau viską, pasileidau, pabandykit, o jausmas po visko - neapibūdinamas. Mokau draugus, su jais diskutuoju apie viską, myliu juos, jie mano šeima. Kuriu akimirkas, kartais jos būna gėdingos, kalbant iš širdies visad viliuosi, kad žodžiai stiprūs ir suprantami. Būnu atviras ir nuoširdus visur, man nebesvarbu ar mane supras, ar pasijuoks. Nebesislėpiu, ką noriu tą išsakau ir taip, aš klausydamas jos, dažnai klystu, bet iš klaidų moku mokytis. Jei neklyst - saves nepažint. Dabar einu savo taku, kuriu pasaulį aš gyvenu. Nepaisant visko, būna visko, sunkių dienų, gerų dienų, bet labai gera žinot, kad stovi savo kely, kuriame niekas nebuvo, kuriame pats gali palikti savo pėdsaka, kurį gali dalinti kitiems. Dėkingas. Nepasiklyskit jei ir tenka klysti:)

 

 

bandyk paaiškint laiko tėkmę man ////

 

Pagavau save visatoj klaidžiojant, manai nesąmonės , sakai: visai jau čia... dėl to prisipažinsiu - jėgos ir apleido.

Žinau sakai aš keistas ir aš tau pritariu, bet Tu apsižvalgyk, mes tik iliūzija monitoriuj.

du trys trys du. temos - nėra, tai gal apie visumą, beveik, kaip visada, įterpiant pamąstumų ir dar nerastų atsakymų, o jų turiu daug. Nepriimkit per stipriai, aš pats tai tik laikau, apie jas nekalbu su kitais, bet rašyt - rašau. Gal nenoriu paleist, nes jos man įdomios pačiam, vis dar kapstausi ten, bet tik paviršiui. Kodėl žmonės gyvena būtent taip? Jokiu būdu nenoriu pasakyt, kad mano kitų matomas gyvenimas yra blogas, juk mes patys pasirenkame, patys esame savo kalviai, nors jų kasdieną mažėja ir mažėja, dauguma stengiasi būt kaip kažkas ir lygina vienas kitą su kitu. Nuobodu, praleidžiam. Tuo klausimu noriu pasakyti tai, kodėl rodos žmonės eina tuo pačiu taku, kurį kažkada kažkas nutiesė ir visi iki vieno bando tą kelionę. Žinoma kol pasiekiam tą paskutinę sekundę į savo kraitį prisikraunam visko daug, tai būna ir skirtingos klaidos, momentai. Bet ties ta paskutine sekunde, kai reikia atsisvikinti paliekant savo trumpalaikę kelionę, juk mes tampam visi tiek pat vertingi, tikriausiai nesuklysiu pasakant, kad patampame - nuliniais. Nesvarbu, Tu buvai daktaras ar dantistas, dirbai valytoju ar sedėjai kostiumuotas ištisas dienas ofise. Kokia reikšmė iš tavęs, jei tu lygiai toks pat, kokie jau ten atėjo pirmi prieš tave ? Reikia siekt, nepagalvokit, kad aš rašau, nes pats to nedrau, aš pats toje pačioje kelionėje kaip ir visi, tik kiekvieną dieną ieškau būdų išlipti iš šio traukinio. Visi bėgam, nepaslėpsit. Bėga ir laikas, nepagausim, be jokių galimybių. Vieni svajoja apie didelį namą, kieme prabangią mašiną. Mokosi, plėšo ir atiduoda visą save. Džiugu, tikslas - gerai. Neturiu nieko prieš, ką galiu daugiausiai padaryt dėl jų, palinkėt jūm stiprybės ir sėkmės. Kitų didesnis tikslas, butas, minimali mašina, bet kur kas svarbiau susilaukti vaikų, pratęst giminės medį, nugyvent ramų gyvenimą su brangiu žmogumi. Taip pat gerai, norėčiau galbūt ir pats to, bet jei leistų pasirinkt - atsisakyčiau. Kiti, gyveną purviną gyvenimą, skęstą, kalėjimas, narkotikai, dar kiti savo gyvenimą paaukoja buteliui. Tai yra kelių pasirinkimai, jų yra daug, bet tikrai neužtektinai. Nori vieno - atsisakai kito. Dviejų - neaprėpsi. Bet tarkim, jei ir galėtumėm. Man kažkaip keista ten pasigilinus į pabaigą viso šito, matyt viską taip banaliai. Juk matėm, šeimos, namai, mašinos. Ta vienintelė, kuri leis sukurti naują gyvybę žhemėj. O ta gyvybė ? Darys tą patį. Lyg amžhinas ratas, lyg laikas, vis teka, teka, teka, o čia sukasi. Aš tiesiog mąstau, nepamirškit, nesigilinkit stipriai, o jei nenori skaityt, žinai ką reikia daryt. Bet esmė lyg pasirenkam kiekvienas ir einam, nieko naujo, viskas matyta, apart išgyvenimų, veidų, skirtingų situacijų. Aš tiesiog, nematau laimės, nugyvent tokį gyvenimą. Jis banalus, aš jau tokių mačiau ir ne vieną šimtą. Po to, juos pamiršta. Manau kažkur slypi raktas, atrakinantis duris, kurios duoda atsakymus, manau jei jauti galintis pakeist pasaulį, Tu ir gali. Nemanau, kad mes čia atėjom, kad eitumėm iki galo kaip mums liepė, išmokė aplinka, tėvai, protėviai. Jie visi tą darė, mokė daryt kitus, būk geras žmogus, susirask antrą pusę, mokykis, būk pavyzdžiu kitiems. Aš esu. Aš mokysiuos visą gyvenimą ir pasistengsiu nepamiršt ieškot rakto į tas duris. Mokė tikėt į Dievą, pamiršo pamokyt tikėt į save, vienas paaukos gyvybę įsitikint ar jis egzistuoja, kitas jo nekęs, kad sukūrė pragarą ir jame tenka gyvent, dar kitas visą gyvenimą dvejos. Žmonės tiki į knygą, lai taip būna. Bet klausimas, jei parašytumėt knygą Jūs ir jei pradėtų žmonės tikėt į tą knygą, juk pasaulis pasisuktų ir apsiverstų kita puse. Turbūt. Nors ir nieko negaliu pakeist, bet bent galiu pasakyt ką noriu. Apsižvalgykit apie save, pažiūrėkit kaip viską matot, galbūt ką nors pakeisit, kad ir mažai, galbūt bus į naudą. Mažiau gilintis, kas ten kiek praleidžia laiko žaisdamas, kas kiek laiko dirba ir dirba ką. Kam tas rūpi. Juk kiekvienas bando gyvent ir nežino kas teisinga, o kas ne. Mes turim patys savo laiką, tai kam gilintis į kito, kaip jis jį leidžia. Kol tu gilinsies jis darys tą patį, bet tu jau savo laiką būsi pragaišęs ir veltui. Mažiau pašaipų, mažiau patyčių, leiskit žmonėm būt savim, koks skirtumas kaip jis atrodo, jei jam yra gerai taip. Jei žmogaus batai plyšę, kam šaipytis, kad neišgali nusipirkt ? Kad pats negali užsidirbt nes jaunas? Ar kad stovi šeimos eilėjė ir praleido ne vieną sesutę, kuriai reikėjo šaltą žiemą pirštinių. Bent jau kiek nors gyvenime ženkit kiek paprasčiau, galbūt raskit šypseną, kas man pačiam nebūdinga ir tai nereiškia, kad aš prieš tai. Jei ką nors kaltinat, tai atsistokit iš abiejų pūsių "šešeto" gal jis mato devynis stovėdmas kitur. A ? Nepamąstai. Turi laiko pasikeist. Daugiau meilės, nes ją kažkur padėjom į stalčių. Meilė vienija, meilė kelias, būkit šiltesni, kas sutrūpėjo po išsiskirymo, raskit priežastis keltis ir susirinkt save vėl - verta. Supratau metam einant - esmė balansas. Nepasvilęs karšty, tu ir nekaifuosi krentant snaigėm. Ačiū kas skaitot. Duokit ir savų minčių, man taip pat įdomu:)

 

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis per kitus puslapius

Svarsčiau ar atsakyti ir taip kažką galimai sugadinti, ar tiesiog uždėti like ir palikti ramybėje. Tačiau kažkas įpareigojo pasakyti - ačiū. Gera žinoti, kad savo nuoširdžiomis mintimis daliniesi čia. O savo nuomonės dėl šių minčių nepasisakynėsiu, tegul jos ir žiba vienos toliau.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis per kitus puslapius

Neturėčiau ir nemanau, kad iš viso turėčiau lietis/say something, kai po visko, mano žodžiai turėtų būti at the deepest sh*t, but... Kai skaitai ir skaitai, ir kai supranti ir matai dalelytę savęs - it's just incredible.. *walks away for a bit..*
Tyliai bet tuo pačiu ir garsiai galiu džiaugtis viduje, kad suvedė keliai pažint Tave bent trumpam, kažkiek, kiek tik buvo įmanoma, bendraut įvairomis temomis ir įžvelgt šiek tiek savęs at the every single new blog of yours, even today just reading & repeating this one.
Žodžiais, jausmais net sunku nupasakoti, kaip gera ir malonu matyti, kaip matai šį pasaulį, kurį nugyvenai ir vis dar nugyvensi, su daugybę klausimų ir atsakymų. Bet tavo mąstymas, logika fantazija, mintys, žiūrėjimas į gyvenimą ir visos tos smulkios bet tuo pačiu ir didelios detalės, smulkmenėlės Tavę daro tokį įdomu žmogų, kur ir norisi išgirsti kažką daugiau. Malonu matyt, jog ne maža dalis supranta, ką nori papasakot, kaip išlieji ir kaip jie tai priima. Full respect for them as well.

Sucks so fucking much, that I did such a stupid, but big mistake ir viskas taip nusisuko.
Since day one - mačiau Tavyje tiek daug manęs, till f. now - tiek daug panašūmų, ir eina nh. what an amazing person you are in any ways..

But enough about that sh*t - kuris manęs vis nepalieka ramybėje ir vis slegia.. Visi mokomės, gyvenam toliau, keičiamės.

Ačiū, kad daliniesi tuo, kas įkvepia tikrai kelis žmones, leidi susimąstyti ir mokytis iš klaidų.
Sounds stupid for someone, jog žodžiai kažką gali keisti, ir padaryti didelę įtaką - bet to be honest, žodžiai yra stipriausias džiaugsmas / smūgis žmogui. <- One word, can change your whole life.

Ačiū, kad buvai part of everything, that I cared about. Ačiū, kad leidai keistis, leidai suklysti, bet suprasti, kad gyvenimas tęsesi o ir koks žmogus būtų, kuris neklystų, huh..
Tikiuosi atrasi daugiau žmonių, kurie Tave supras, ir neleis būt vienam, nes turi dar daug ką atrasti, daug ką pamatyti, ir džiaugtis, kas supa aplink Tave, nes turi tikrai nerealius draugus, kurie tikiuosi no matter what bus su tavim till the end.
Ačiū.


#OneLove...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis per kitus puslapius

@Tedis_Ted

 

žinojau, kad atsirasi vėl. gal netikėjau į tai stipriai, bet jaučiau, kad pasirodysi. Dabar tu tik paskaityk. Aš turiu pasakyt ir nemažai. Nejau galvoji, kad ką sutinku savam kely - pamirštu ? No way bičas. Papsakosiu istoriją kaip gyvenu su žmonėmis, kurie paliko mane arba, kuriuos palikau aš. Visu pirma, jei man buvai atviras, jei klausei manęs, kalbėjai man to reikiant, arba tiesiog buvai ir buvai kažkas man. Nesvarbu ar žmogus man rūpi stipriai ar mažai, jei rūpi, aš įsidedu į krutinę ir užrakinu amžhiams. Ir čia  doesnt matter ar tai virtualus draugas ar realus. Paliūdyt gali @Monte_Gangga gali ir mūsų nenuolatinį bendravimą papasakot @Rokas_Dancingas

išties, tai juokinga, bet man kur kas svarbesnė kita medalio pusė, kad mes kiekvienas, kiekvienam patapom tas draugas, kuris visada rodos tave žinotų ir suprastų kaip, tie, kurie stovi su tavim nuo vaikystės. Ir keisčiausia, kad mes bendraujam atvirai, lyg bratnykai, dėl ko aš esu laimingas turėdamas juos. Ačiū bičai. Susisieksim. Grįžtu prie pagrindinių dalykų, išsaugau viską. Būna prisimiršta, būna neturi jėgų, laiko ar noro. Bet niekada nebūna taip, kad jie tiesiog liktų - niekas. Niekada. Jei pamirščiau žmogų ar jį ištrinčiau, kuris man buvo svarbus, aš pats patapčiau - nieku. Paprasčiausiai, aš einu keliu, sutinku naujus veidus, vieni lieka, kiti išeina. Ir manau taip vyksta ir pas kitus, juk čia lyg amžinas dėsnis. Išėjusius arba pačio paliktus, įstatau lyg į tam tikrus knygos skyrius, jų nevardinu, jie nėra suskirstomi, tiesiog jie - egzsistuoja ir net nenumanau kokiu pavidalu, tiesiog taip yra, nežinau kas tai per sugebėjimas, bet tu tuoj matysi viso šito esmę. Tęsiant kelią toliau, kuriant savo pasaulį, aš iš tų žmonių bandau pasimokyt, gal kiek prisiimt sau to, dėl ko viskas taip pasibaigė, kad kitą kartą, būtų kiek geriau. Ir būna nepavyksta. Bet still, šitą visad darau, o kiek laiko jau - nenumanau. Tas pats buvo ir su tavim. Teko atsistot į situaciijas, matyt kaip viskas vyksta, kaip sukasi aplinka tam tikram momente, kaip vyksta bendravimas, kokios akys, žvilgsniai. Tada matytą vaizdą, įkeli į to žmogaus vietą, įdedu į tą skyrių. Tarsi įdedu pamoką paimtą iš aplinkos, kurią rodos noriu perduot jam, viską išsaugau ir lyg laukiu momento, jį tą išmokyt. Atėjo momentas. Im gonna make it. Pamąstai sedėdamas, kad kažkada taip jau atsitiko su juo, žinai, ko neturėjo daryt, ko pats neturėjai padaryt. Visada mokausi, ne fizikos, ne matematikos, neskaičiuoju nieko. Man patinka mokytis žmones, juos studijuot, matyt jų tą vienintelį pasaulį, o po to žinot ko nereikia savam. Vėl krypstu. Bet čia unoficial, tai man kiek ir p.x. Nepamirštu nė vieno. Čia mano gyvenimo pažadas, čia lyg mano kelias, svarbiausia - nepamiršt. Tu nebuvai pamirštas, tu dalyvis buvai tų situacijų, o aš lyg tave stebėčiau ir galvočiau kaip būtum pasiielgęs, ar būtum teisingai pasirinkęs, dažniausiai sakydavau - ne. Tu čia būtųm klydęs, nes kažkada klydai ir ties manim. Ir negalvok, kad aš tave kaltinu. Taip neįdomu. Tu tiesiog, mokykis iš čia. Jei tas įmanoma. Jei ne, žinau, kad bent suprasi. Prisimindavau tave, ne dažnai, bet kartais atsirasdavai, kaip ir minėjau. Po visko, galvodavau kaip sekasi pačiam judėt keliu ar nenori pakeist kas vyko. Jei nori, niekaip nenutuokiu, kodėl to nebandei. O, kad būtų kiek paprasčiau, štai pasiimk dar manęs.

Mes kiekvienas klystam, vieni tą pripažįsta, kiti neigia. Vieni bijo klyst, laikui bėgant jie atsisako visko, atsisako gyvent, patampa ta tuščia pilka mase, kuri neturi visiškai nieko. Vieni klysta, nes bando eit kitaip, dar kiti klysta ir jiem visiškai nerūpi. Atvirai, aš tas, kuris klysta dažniausiai. Sakyk koks jausmas, matyt pasaulį, kai tu krenti... Ir taip aš asmenybė tūkstantį kartų suklydusi. Aš ėjau, kritau, skendau. Dažniausiai ieškau menkiausio įkvėpio iškilus jūros paviršiuj, kad vos įkvėpus kiek įmanoma, užtektų vėl iki kito pakylimo. Sunku. Pripažįstu. Bet kitaip - nemoku. Moku mokytis iš visko ir jei paklaustum, seni, tu neįsivaizduoji kiek aš perėjau ir ištaisiau klaidų. Tik per jas aš tapau tokiu, kokiu esu. Jos man leido pažint kitą pasaulį, net neįsivaizduoju kas būčiau, jei būčiau atsisakęs rinktis.

" Ir dėkui tėčiui, kad leido rinktis, kad kristi leido

Kad besimokant dviračiu važiuot, jis jį paleisdavo"

Aš gerai supratau, klyst - būtinybė. Bet klydus, privaloma - mokytis. Jei nesimokysi iš savo veiksmų, Tu tapsi irgi niekas. Jei klysti, turi ir taisytis. Pakeisk pirma save, tada keisk pasauli. O klaidos dažniausiai karčios, na čia kaip kam rūpi turbūt. Kai man rūpi menkiausi dalykai, tie kurių niekad nenupirksi, jie man pasidaro patys svarbiausi. Žmonės, bendravimas, tas tyrumas, visa visuma. Ir dažniausia kludys, tekdavo prarast viską. Aš tai neatsisakydavau nieko, tiesiog, dažniausiai būna priverstas pats išeit. Tada plėšaisi, suki galvą, bandai rast tuos atsakymus, bet jie taip greit niekada nepasirodo. Būna ir taip, kad patampi tam tikros aplinkybės liūdytoju ir jau negali nieko padaryt, tave tik mėto, blaško, bado ir tu nieko, nieko negali padaryt. Čia ir slypi dauguma tų atsakymų, tik juos surast begalo sunku. Sėdžiu naktimis, galvoju apie kiekvieną tartą žodį, kiekvieną pauzę, sprendžiu viską kiek tik įmanoma, veidai strigę akyse, primena laikus, kurie priverčia dūstelėt. Teko sugrįžt, ištaisyt, suvienit visus. Po to teko vėl bėgt. Yaknow, tas keistas noras bėgt link Azijos, išsiverst iš kitos pusės, kol dar neužmuštas ar neuždusęs. Aš stipriai stengiuosi, bet visada kažkas iš galo būna greitesnis, tik sustoji atsikvėpimui ir rodos viskas dingsta iki ko tiek bėgęs. Būna. Man būvo daug. Stovėjau irgi ten, ko net nebūna filmuose. Ir nėra skirtumo ar aš matęs daugiau, ar kitas matęs dvigubai daugiau. Kiekvienas kiek pasimokė iš to, kiek prisikrovė sau į vidų, kas bus sunkesnis, tas ir laimės. Tik reikia nepamiršt, kad laimėtojas, ne visada lieka teisus. Faktas. Mes patys būdami tame momente kai reikia rinktis - pasirenkam kažką. Dauguma tikriausiai nesuprast šio pasakymo, o aš aiškint plačiai ir nebandysiu. Tiesiog, dauguma jūsų tiki likimu, apsižvalgykit, jis - neegzistuoja. Mes patys pasirenkam ir net jei tai pati, mažiausia, mažiausia dalelytė, ji jau keičia visumą. Aš renkuosi pagal pojūtį, ką jaučiu ten stovėdamas, tą ir tenka pasiimti, negalvoju apie logiką, nes jei nori savo kelio, savas kelias tik iš širdies, logika nelaimi, ji tikriausiai tik apkvailina ir leidžia mažiau žinot, nerast tų dalykų, kuriuos randa širdis. Pasirenku dažnai klaidingai, bet atėjus kitam kartui, darau lygiai tą patį. Galbūt dėl to mano akys ir mačiusios, gal dėl to aš tapęs tokiu. Greičiausiai. Manau užteks, gal kada, galbūt. Pratęsiu. Tiesiog šiandienai - Tutis pavargo. Stengiausi ir manau užtektinai. Ačiū, kad vėl grįžai. Buvai laukiamas.

 

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis per kitus puslapius

Su kiekvienu nauju blogu, su kiekvienu nauju žodžių vis daugiau stebiuosi tavimi. Daugelis galvoja, jog gyvenimas bus lengvas ar yra lengvas, kol nepatyria to, kas pakeičia jų gyvenimus. Kiekvieną rytą važiuodamas autobusu į mokyklą galvoju apie savo praeitį/ateitį, apie draugus [ taip gerai supratai Pauliau ir Ronaldai, aš jus laikau draugais, ir dar gerais draugais ], ką galėjau pakeisti savo praeityje, bet dabar suprantu jog praeitis pakeitė mane. Nemeluojant, jei ne Norvegija, galbūt jau būčiau užmušęs žmogų, arba sedėjas kolonijoj už tam tikrus dalykus, dėl kurių susigadinčiau gyvenimą visam laikui.. O skaitydamas tavo blogus, bei kitų, skaitydamas išmintingus žodžius kaskart leidžia pagalvot apie gyvenimą.. Dėkoju tau Pauliau už šiuos žodžius, manau susitiksim tikrai kažkadą, prisėsim prie stalo įskaitant ir Ronaldą, prie to pačio ir bonką pasidarysim ir ramiai pasikalbėsim. 

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis per kitus puslapius

Registruokitės arba prisijunkite norėdami atsakyti

Jūs turite būti narys norėdamas palikti atsakymą

Registruotis

Užsiregistruokite mūsų tinklapyje. Tai paprasta!

Registruotis

Prisijungti

Jau esate užsiregistravęs? Prisijunkite čia

Prisijungti dabar


  • Aktyvių narių   0 nariai

    No registered users viewing this page.

×